Unesco paveldas

Dainų šventės tradicija - XVIII a. pab. Baltijos valstybes ištiko panašus istorinis likimas – visas jas aneksavo (prijungė svetimos valstybės teritoriją prie savosios) Rusijos imperija. Etninė kultūra, ypač liaudies dainos, tapo reikšminga tautinio identiteto išraiška, XIX a. skatinusia mintis atsiskirti nuo Rusijos ir kurti savarankiškas valstybes. Todėl ir kelias į Baltijos šalių nepriklausomybės atkūrimą 1990-aisiais dažnai vadinamas „dainuojančia revoliucija“. Dainų švenčių tradicija šalis iš Vakarų Europos atėjo per Skandinaviją – pirmiausia į Estiją ir Latviją, kiek vėliau – ir į Lietuvą. Dainų šventės šiose šalyse rado labai tinkamą terpę – puoselėjamas liaudies dainų ir kitas liaudies kultūros tradicijas. Šios tradicijos ir žmonių nacionalinė savimonė padėjo šiam unikaliam, neturinčiam atitikmenų visame pasaulyje ir itin vertingam kultūriniam reiškiniui prigyti ir įsitvirtinti Baltijos šalyse. Pirmąkart lietuviai iš visos šalies į Dainų dieną susirinko 1924 metais. Tarpukariu respublikinės Dainų šventės buvo rengiamos kas dveji metai, o rajonuose ir gyvenvietėse vykdavo kasmet. Dainų šventės vyko net ir sovietmečiu. Tuomet didžiąją dalį repertuaro privalėdavo sudaryti partinės, politinės, valdžią ir jos gerus darbus, pasiekimus šlovinančios dainos. Tačiau lietuviai sugebėdavo į repertuarą įtraukti ir liaudies bei patriotines dainas. Vos patvirtinus būsimos dainų šventės repertuarą, prasideda pasirengimas rajonuose – juose vyksta vietinės dainų šventės. Į Dainų šventę sostinėje patenka tik atrinkti geriausi kolektyvai ir ansambliai. Lietuvoje vyksta dvi dainų šventės – suaugusiųjų, kuriose dalyvauja ir jaunimo kolektyvai, atliekantys suaugusiųjų repertuarą, bei moksleivių dainų šventės. Moksleivių dainų šventės – tai labai jaunatviškas, kiek sumažintas Dainų šventės modelis. Daug metų nedideles dainų šventes įvairiose šalyse – JAV, Kanadoje, Australijoje – rengia ir lietuvių emigrantai bei lietuvybę saugantys jų vaikai. Į Dainų šventes, kurios vyksta kas ketveri metai arba kartais derinamos prie valstybei ypatingai svarbių datų, susirenka per 30 000 atlikėjų, vien chorų būna per 400. Lietuvai tapus nepriklausoma valstybe, išsiplėtė Dainų švenčių dalyvių geografija – į jas dalyvauti atvyksta tautiečiai iš 10-15 šalių, tad ir šventė pradėta vadinti Pasaulio lietuvių dainų švente. 2003-aisiais Baltijos valstybių – Estijos, Latvijos ir Lietuvos – dainų švenčių tradicija ir simbolika buvo pripažinta šedevru, vertu įrašyti į UNESCO nematerialaus paveldo sąrašą.

Sutartinės - 2010-ųjų lapkritį į UNESCO reprezentatyvaus žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą įtrauktos ir lietuvių polifoninės dainos – sutartinės. Sutartinės (pavadinimas kildinamas iš veiksmažodžio „sutarti“, „derėti“) – tai unikalus lietuvių tradicinės muzikos fenomenas, itin sena polifonijos forma, atspindinti muzikos, teksto ir judesio ryšį. Sutartines daugiausia gieda moterys, instrumentinius kūrinius skudučiais, daudytėmis, kanklėmis ir kitais instrumentais atlieka vyrai. Būdingas sutartinių bruožas – vienalaikis skirtingų melodijų ir skirtingų tekstų skambesys. Europos muzikos teorijoje sutartinės laikomos paradoksu: harmoniją sukuria disonansinių intervalų – sekundų – sąskambiai. Sutartinės jau nuo XX a. pradžios yra tapusios vienu ryškiausių lietuvių kultūrinės tapatybės simbolių. Sutartinėmis pagrįsta daugelio šiuolaikinių kompozitorių kūryba. Užsienyje sutartinės yra tapusios savita Lietuvos vizitine kortele.

Kryždirbystė ir kryžių simbolika - Kryždirbystė yra unikali lietuvių liaudies meno šaka, į UNESCO žmonijos nematerialaus ir žodinio paveldo šedevrų sąrašą įrašyta 2001 metais. Kryžiai statomi kaip paminklas mirusiems, taip pat tam tikrose vietose, kaip dvasinės apsaugos ženklas, norint išprašyti malonių ar už jas dėkojant. Tradiciniuose lietuviškuose kryžiuose persipina architektūros, skulptūros, kalvystės, kartais ir primityviosios tapybos elementai. Dažnai kryžiuose naudojami iš archainių laikų atėję augaliniai ornamentai, saulutės ar paukščio, Gyvybės medžio motyvai. Lietuvoje kryžiai buvo atkakliai statomi ir tada, kai tai daryti draudė ar ribojo kraštą okupavusi Rusijos imperija (XIX a. II pusė) ir Sovietų sąjunga (XX a. V-VIII dešimtmečiai). Dėl šios priežasties jau XIX a. pabaigoje šie įvairių formų paminklai buvo viena iš tautinės tapatybės išraiškos formų, greta religinės bei paprotinės reikšmės jie įgijo ir nacionalinio simbolio statusą. Ypač daug kryžių buvo prie Žemaitijos, Aukštaitijos, Dzūkijos kelių ir sodybų. Vieni kryžiai būdavo liekni, grakštūs, juos puošiantys drožiniai atrodydavo kaip medžio nėriniai, kiti – storo kamieno, su daug susipynusių figūrų, panašesni į skulptūras. Dar kitokie yra pamario gyvenviečių arba Mažosios Lietuvos kryžiai. Savituose mediniuose senųjų kuršių kryžiuose – krikštuose – ryškus gamtos motyvas: paukščiai, augalai. To krašto evangelikų kapinėse pastatyti kryžiai pasižymi turtinga metalo ornamentika. Labai gražių ir tradicinius metalo kalinių motyvus išlaikiusių kryžių pavyzdžių yra Kalvystės muziejuje Klaipėdoje. Kryždirbystė ir ankstesniais laikais, ir dabar yra tik žodžiu ir gyvu pavyzdžiu perduodama liaudies meno tradicija, kurios niekada ir niekur nebuvo mokoma. Kryžius ir šventųjų skulptūrėles visąlaik kūrė tik savamoksliai liaudies meistrai, kuriems tas užsiėmimas dažniausiai būdavo antraeilis.

Struvės geodezinis lankas - Tai XIX a. bandymas, kuriuo siekta nustatyti Žemės dydį ir formą. Astronomas Tartu, universiteto profesorius Frydrichas Georgas Vilhelmas Struvė sukūrė metodiką dienovidiniam lankui išmatuoti. Minėtas lankas tęsiasi per dešimties valstybių teritoriją nuo Dunojaus žiočių prie Juodosios jūros iki Fugleneso Norvegijoje. 3 iš 34 geodezinio lanko punktų yra Lietuvos teritorijoje: Paliepukai (Nemėžio sen.), Meškonys (Nemenčinės sen.) ir Gireišiai (Rokiškio raj.). 2005 m. Struvės dienovidinio lanko geodeziniai punktai buvo įrašyti į Pasaulio paveldo sąrašą, nes lankas pirmą kartą leido tiksliai išmatuoti ilgą dienovidinį ir nustatyti tikslų pasaulio dydį bei formą. Lanko matavimai apjungė skirtingų šalių mokslininkus bei nevienodą galią turėjusius valdovus, skatino juos bendradarbiauti tarpusavyje siekiant mokslo pažangos. Struvės geodezinis lankas minimas kaip reikšmingas technologinio ansamblio pavyzdys, nuolatinių žmonijos tyrinėjimų, siekio pažinti mus supantį pasaulį rezultatas, siejamas su Izaoko Niutono teorija, kad Žemė nėra visiškai taisyklingos formos rutulys.

APIE 

Lietuvos istorikai nudžiunga išgirdę Kernavės pavadinimą, nes jis kelia daug asociacijų, pavyzdžiui, „Lietuvos valstybės lopšys", „10 tūkstančių metų istorija“, „Lietuvos pompėja“, „paskutinė ikikrrikščioniška vieta Europoje". Spalvingos šios vietovės istorijos pėdsakai ne iš karto atsiveria iš nedidelio, 250 gyventojų turinčio kaimelio, tačiau tai nekeičia fakto, kad ant piliakalnių palei Neries kartą esanti teritorija yra šalies lopšys. Vietos vertė didelė ir dėl to, kad iki šiol buvo ištirti tik 2 procentai iš 195 hektarų ploto, kuris 2004 m. buvo įtrauktas į UNESCO pasaulio kultūros ir gamtos paveldo sąrašą. Kernave

Yra žinoma, kad pirmieji gyventojai čia apsigyveno prieš 11 tūkst. metų, kai besitraukiantis ledynas atvėrė nedidelias kalvas. Randami įvairių laikotarpių įrankiai, papuošalai ir kapai patvirtina, kad žmonės šioje teritorijoje gyveno nuo priešistorinių laikų iki pat XV a. Mūsų eros pradžioje vis daugiau ir vis geresnių buvo statoma būstų, kol vietovė tapo svarbia prekyviete. V amžiuje vietovę pasiekė hunai, vėliau čia buvo pastatyta viena seniausių Lietuvos pilių, kurią, kaip manoma, 1040 m. įkūrė legendinis kunigaikštis Kernius. Viduramžiais Kernavė, saugoma nuo užpuolikų, keturių ant piliakalnių stūksančių pilių, buvo pirmoji Lietuvos sostinė, svarbus prekybos ir amatų centras. 1253 m. čia įvyko Mindaugo (1238- 1263 m.) - pirmojo Lietuvos karaliaus ir Lietuvos suvienytojo - karūnavimas. Nuo 1320 m., kai Lietuvos sostinė buvo perkelta į Trakus, šis miestas tapo Kernavės kunigaikštystės sostine. 1390 m. kryžiuočių ordino riteriai sunaikino miestą ir nuo 1391 m. jis vėl priklausė didiesiems Lietuvos kunigaikčiams. 1420 m. Vytautas Didysis čia pastatydino pirmąją bažnyčią, taip tarsi pažymėdamas pagonybės laikų pabaigą; archeologai atkasė šios šventykos pamatus, juos dabar galima apžiūrėti netoliese dabartinės bažnyčios. Nuo XV a. Kernavės svarba pamažu menko ir tolesniais šimtmečiais dabartinio kaimelio vietoje kūrėsi tik nedaugelis gyventojų. 1795 m. Kernavę užėmė rusai, XIX amžiuje ji funkcionavo tik kaip kaimo gyvenvietė. Sovietų okupacijos laikotarpiu 80 procentų kaimo gyventojų dirbo čia įkurtame kolūkyje ir kartu aktyviai priešinosi sovietų valdžios brukakam ateizmui. Panaikinus kolūkį, dauguma gyventojų išsikraustė. 

PRAKTINĖ INFORMACIJA

Turizmo informacijos adresasKerniaus g. 4, tel.nr. 00 370 382 47385. Internetinės svetainės adresas www.kernave.org. Galima užsisakyti nakvynės paslaugas (miesto gyventojų svečių kambariai). Archeologijos muziejus garsėja surinktais eksponatais iš 1979 m. atliktų archeologinių kasinėjimų: ekspoziciją sudaro paleolito laikų įrankiai, dažyta keramika ir bronzos amžiaus laidojimo urnos, geležies amžiaus ginklai ir žemės ūkio padargai (derlingas Pajautos slėnis visada buvo tinkamas žemės ūkiui), monetos, medinių viduramžių namų fragmentai. Iš archeologinių kasinėjimų galime sužinoti, kaip atrodė įvairiais laikotarpiais čia gyvenusių genčių kasdienybė bei amatai, kokios buvo pagonių laidotuvių tradicijos. 

Susisiekimas. Vilniaus autobusų stoties į Kernavę veža autobusai. Pagrindinėje autobusų stotyje autobusai iš aikštelių nr. 10 ir 11 išvyksta Širvintų arba Maišiagalos kryptimi, kelionė trunka maždaug 1 val. Ekskursijas į Kernavę siūlo ir turizmo centrai bei agentūros. 

Įvykiai. Liepos pradžioje tris dienas čia vyksta tarptautinis eksperimentinės archeologijos festivalis „Gyvosios archeologijos dienos“. Renginys suteikia galimybių pajusti vietovės istoriją. Pramogos: puodžių dirbinių pristatymai, riterių turnyrai, viduramžių muzika ir virtuvė, senieji amatai.

Kraštovaizdis. Pėsčiųjų alėjos pabaigoje, už neogotikinio stiliaus bažnyčios (1920 m.) lankytojai gali grožėtis puikiu upės ir piliakalnių vaizdu. Romantizmo epochoje jie buvo vadinami Pilies, Lizdeikos, Mindaugo Sosto ir Aukuro pavadinimais. Miestas, kuriame gyveno amatininkai, tęsėsi piliakalnių papėdėje, abipus upės. Čia galima pasivaikščioti  ir užlipti ant piliakalnių gerai įrengtais takais. Norint aplankyti šią vietovę su gidu (važiavimas mikroautobusu), reikia kreiptis į turizmo informacijos punktą. 

kernave is paukscio skrydzio

Kuršių nerija - tai vieta, kuria neįmanoma nesižavėti. Dviejų valstybių – Lietuvos ir Rusijos Federacijos (Kaliningrado srities) – teritorijoje esantis 98 km ilgio pusiasalis yra išskirtinis žmogaus ir gamtos kūrinys. Į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą jis įrašytas 2000-aisiais. XV a. visoje Kuršių nerijoje augo miškai. Juos iškirtus pakilo vėjo pustomas smėlis. Nuo jūros skersai pusiasalio jis slinko link Kuršių marių pakeliui užpustydamas kelis pamario žvejų kaimus. Smėlio stichijai sustabdyti Nerijos gyventojams reikėjo išradingumo ir didelės kantrybės. Pirmasis 1825 m. apželdinti kopas Kuršių nerijoje pradėjo Georgas Dovydas Kuvertas, tuometinis pašto stoties viršininkas. Slenkantį smėlį sutramdė tik kelių kartų sodintas miškas. Tokio masto pajūrio kopų sutvirtinimo ir apželdinimo darbai Kuršių nerijoje yra vieninteliai pasaulyje. Šis lietuviškojo rojaus kampelis akylai saugomas iki šių dienų – rūpinamasi jo trapiomis kopomis, gamta. Pasigrožėti įspūdingais vaizdais atvykite į Nidą: čia mišku apsodintos kopos, iš vienos pusės skalaujamos Baltijos jūros, o iš kitos – Kuršių marių, susiduria su keliaujančio smėlio dykyne. Nenusakomu grožiu keri tarp Nidos ir Juodkrantės esančios Pilkosios (Mirusios) kopos. Žavi visų keturių Neringos gyvenviečių – Nidos, Preilos, Pervalkos ir Juodkrantės – architektūra: mėlynlangės etnografinės žvejų sodybos, jų stilių perėmę šiuolaikiniai kotedžai, medžio nėriniais pasipuošusios senosios vilos Juodkrantėje. Būtinai paragaukite pagal senuosius kuršių žvejų receptus rūkytos žuvies.